Sausio 2 diena, nauji metai, nauja pradžia.:)

Sausio 2 diena.
Nauji metai, nauja pradžia.


Taigi... Kaip ir įprasta man, Koletei Clarks, sedėjau savo mažame, ankštame butuke Niujorko Eastsaide vienui viena, neskaitant savo nušertos katės Sofi ir gurkšnojau rytinę kavą pūsdama dūmus į orą. Aš vis mąstau, kodėl gi aš vėl vienui viena? Juk vėl prasidėjo nauji metai ir eilinį kartą pasižadėjau sau mesti rūkyti. Būtent šiuo metu turėčiau būti su artimaisiais, mylinčia šeima, savo gyvenimo meile, ar bent jau su gerais draugais, argi ne taip? Bet dėja kodėl taip nėra, aš neturiu nei geltono supratimo. Nepasakyčiau, kad esu visiška pabaisa. Mano plaukai iki juosmens, sodrios kaštono spalvos, akys žydros, nosis šiek tiek riesta, bet argi tai atbaido žmones? Man jau 24 metai, ir kodėl man į galvą lenda tokios mintys, aš nežinau. Arba man depresija, arba labai jau ankstyva vidutinio amžiaus krizė... Išvada tokia: Turiu kažką keisti. Tik bėda ta, kad nežinau net nuo ko pradėti. Jau ištysus dviejus metus save bandau pakeisti. Kai baigiau studijuoti psichologija, persikėliau į šį butą ir štai, dabar aš liūdna, gyvenimu nusivylusi persona. Argi ne ironiška. Gal būt dar nebuvau užsiminusi, kad psichologijos studijas baugiau net su pagyrimu, visi profesoriai teigė, kad gyvenime pasieksiu milžiniškų aukštumų. Bet argi aš, Koletė Clarks, per ilgus dviejus metus iš vis KO NORS pasiekiau? Atsakymas paprastas: tikrai ne. Tiesą pasakius, niekada nenorėjau stoti į psichologiją, visada troškau dainuoti. Aš niekuomet taip ir neišsiaiškiau ar turiu klausą, nes nerodžiau savo balso publikai. Tad kaip aš galiu ko nors pasiekti, jeigu man net neįdomu, tai su kuo žadu sieti savo gyvenimą. Nors ir nežadėjau, bet mama visad labai troško, kad baigčiau jos manymu labai garbinga profesiją. Tai štai, aš baigiau tas pagarbos vertas psichologijos studijas ir vis tiek negaliu mesti rūkyti. Įdomu, ar nors vienas rūkęs asmuo, baigęs psichologijos studijas tą padarė. Na, abejotina, nes neseniai buvau sutikusi savo kursiokę Betę ir aš visai netyčia pamačiau jos rankinuke du cigarečių pakelius. Na, gal ji juos nešė savo naujam draugužiui kuris dirba toje populiarioje kavinėje. Kaip ji ten..? Na, nesvarbu. Svarbiausia, kad tądien ji vilkėjo ta baisų švarkęlį.Ir iš kur ji jį ištraukė? Kai eidavome į paskaitas, ji pasižymėjo gana išlavintu rūbų skoniu. O kai susitikome prieš naujuosius metus... Na, nesitikėjau. Bet tiek jau to. Gal tam jos naujam draugužiui tai patinka. Bet aš vis tiek lieku nesupratusi. Juk daug kas gyrė mano stilių. Tiesa pasakius labai mėgstu derinti ir pirkti rūbelius, tai kodėl Betė su baisiu švarkeliu turi vaikiną, o aš, Koletė, kuri niekada gyvenime nenusipirktų tokio baisaus rūbo VIS DAR ne. Labai stipriai ir manau, kad jau tuščiai dar tikiuosi, kad tai laikina. Na, bent aš nemanau, kad nors viena niujorkietė tikisi likti senmerge, tiesa? Juk Niujorkas galimybių miestas!

Kaip seksis Kolei? Tęsinys bus kitą antradienį. :)
P.S. šį įraša parašiau kaip už ateinantį antradienį, nes sukuriau blogą penktadienį. :D Pasiilgsiu, with love, Gustė.